Naudoto „Škoda Octavia“ (nuo 2020 m.) testas: patiks ne tik praktiškiems, bet ir azartiškiems

Nuo 2020 metų gaminamas ketvirtos kartos „Škoda Octavia“ turi tas pačias technologijas kaip ir aštuntos kartos „Golf“, bet kaip ir anksčiau už savo vokišką giminaitį yra erdvesnis, praktiškesnis ir...

...ir dabar turi ir iš tinklo įkraunamą versiją, kurios nebuvo ankstesnėje kartoje (apie jį daugiau sužinosite čia    • Naudoto „Škoda Octavia“ (2019 m.) testas: ...  . Kaip sako markės atstovai, toks hibridinis modelis itin ilgai išlaiko savo vertę, tačiau, žinoma, papildoma įranga reiškia ir daugiau galimų (ir nepigių) problemų ateityje. Bet apie viską iš eilės.

Taigi, kaip ir bendraplatformis „Golf“, taip ir „Octavia“ turi tą pačią konstrukciją – modulinę „MQB Evo“ platformą. Kuri, kaip ir sako pavadinimas, yra patobulinta dar 2012 metais debiutavusios platformos versija, kurią turėjo tiek ankstesnis „Golf 7“, tiek ir trečios kartos „Octavia“.

Tad kaip bežiūrėtum, abu automobiliai labiau nusipelno atnaujinto modelio vardo, kas pasakytina ir apie išvaizdą tiek kalbant apie išorę, tiek ir saloną. Ir tai nėra blogai, nes jau anksčiau ši modulinė platforma užtikrino puikias ir šiuolaikines savybes (tiek mažesnį svorį, tiek ir didesnes technologijų galimybes), kurios su nauja karta buvo patobulintos, atsirado dar daugiau naujos įrangos. Žinoma, su ja – ir daugiau potencialių gedimų, apie kuriuos pasakoja šio automobilio savininkai.

Tad kaip jau minėjau, ketvirtas „Octavia“ nuo šiol buvo galimas ir su iš tinklo įkraunama hibridine pavara, turinčią 13,6 kWh talpos akumuliatorių. Kuris, pasak gamintojo, leidžia vien tik elektra nuvažiuoti iki 70 kilometrų. Realybėje šis atstumas bus apie 40-50 kilometrų – jei prie namų turite įkrovimo vietą, kasdien galėsite važinėti vien tik elektra.

Be to, „1.4 TSI“ motoras (nehibridinės versijos turėjo „1.5 TSI“ motorus, kurie galėjo būti komplektuojami su „7-DSG“ transmisija) buvo derinamas su šešių laipsnių dviejų sankabų pavarų dėže ir galėjo pats įkrauti akumuliatorių, jei tik reikėjo papildomos galios ar važiuoti vien tik elektra.

Beje, mano bandytas hibridas buvo sportiška „vRS“ versija, tad jo galia yra ne 204, o 245 AG. Beje, įdomu tai, kad įprasta „vRS“ versija su „2.0 TSI“ motoru pasiekia tas pačias 245 AG, tačiau yra gerokai dinamiškesnė ir iki 100 km/h įsibėgėja per 6,7 sekundes. O hibridas tą atlieka per 7,3 s (204 AG – per 7,8 s) – įsibėgėjimas lėtesnis dėl maždaug 200 kilogramų didesnio hibrido svorio.

Bet, žinoma, hibridas yra nepalyginamai taupesnis, taip pat elektros motoras, esantis tarp vidaus degimo variklio ir transmisijos, užtikrina dinamiškesnį pagreitėjimą važiuojant – man tai tapo vienu iš šios versijos atradimu, kadangi važiuoti buvo stebėtinai smagu, lydint efektingam garsiniam akompanimentui (tą pamatysite ir išgirsite vaizdo medžiagoje).

Tiesa, palyginti su sportiška benzinine versija, hibridas turi tradicinę pakabą ir standartinę prošvaisą, tad jis ne toks azartiškas posūkiuose, tačiau net ir su 19 colių ratlankiais ir žemo profilio padangomis per duobes jis važiuoja stebėtinai komfortiškai, tad toks charakteris tinka šiam erdviam ir praktiškam universalui.

Kalbant apie saloną, tai buvo pirmasis „Škoda“, kuris galėjo turėti projekcinį ekraną, taip pat jam buvo siūlomas modernus skaitmeninis prietaisų skydelis ir 10 colių įstrižainės multimedijos ekranas (standartinis buvo 8 colių). Tad ir šiandien salono įranga atrodo šiuolaikiškai kaip ir kituose „Volkswagen“ koncerno automobiliuose, o apdailai naudojamos kokybiškos medžiagos, jų išvaizda ir surinkimas net neleidžia pagalvoti, kad tai yra ekonominės klasės automobilis – viskas tarsi gerokai brangesnio segmento mašinoje.

Žinoma, naujos pažangios technologijos reiškė, kad atsirado ir daugiau potencialių probleminių vietų – vienos jau buvo išspręstos tos pačios platformos „Golf“, kitos atkeliavo ir į „Octavia“ – apie viską daugiau sužinosite vaizdo apžvalgoje.