Jei ne balionai - tai poligonai. Ir kodėl kariškiai veržiasi kaip tik ten, kur gyvena... kurtiniai?

Jei ne balionai – tai poligonai. Kam jie, kiek jų yra - o kiek iš tikrųjų reikia? Kodėl čia, o ne kitur? Gamtininkai stebisi: kodėl tuos poligonus steigiame lyg tyčia ten, kur stūkso girios ir peri reti paukščiai? Sako, jau trečias poligonas – ir kaip tik ten, kur vis dar gyvena įspūdingieji kurtiniai, kurių, anot gamtininkų - nei papirksi, nei apmausi, nei kitur perkelsi – nes kurtiniai ant asfalto negyvena. Ir negyvens - tiesiog jų neliks. Tik tiek. Užtat pro baidarėmis besiiriančių turistų ausis švilps kulkos. Kaip pažiūrėsi, galima sakyti - irgi egzotika. O gal net pro šalį pravažiuos koks pelkėse paklydęs vienas kitas šarvuotis – žiū, dar ir kokį selfį pasidaryt pavyks 😊 O jeigu rimtai - tai nieko juokinga čia nėra. Tik dar vienas pilietinių neramumų židinys. Dėl kurio jau ir vėl braška net ir šalį šiuo metu valdanti koalicija - mat ne visi pasisako už. Klausimas nėra paprastas, kaip kai kas bando vaizduoti: neva jei už poligoną – tai patriotas, o jeigu prieš – tai valstybės priešas. Nebūtinai tas yra priešas, kuris klausia, ar nėra įmanoma padaryti kitaip ir geriau. Nebūtinai priešas yra ir tas, kuriam brangi jo gimtoji sodyba. Nebūtinai yra priešas net ir tas, kuris ten neturi sodybos, bet kuriam rūpi gamta, miškai, paukščiai ir žvėrys, nes visa tai – mūsų visų, mūsų vaikų ir anūkų. Bet kas iš to rūpesčio, jeigu tuose miškuose ir sodybose sėdės, pvz. - piktas rusas? Tačiau kita vertus - ar netaps tas pasienyje už mūsų visų pinigus įrengtas poligonas su visa infrastruktūra puikia baze priešo pajėgoms, jeigu jų sulaikyti vis dėlto nepavyks? Galų gale - ar bus ką ginti, jei šalyje neliks nei ošiančių sengirių, nei gimtų namų, nei protėvių sodybų, nei čiulbančių paukščių? Norime taikos - ruoškimės karui. Norim, kad čia būtų NATO pajėgos? Skirkime savo žemę jų treniruotėms. O kita vertus - ar laisvę paskutinįkart mums atkovojo poligonai, amerikonai, o gal vokiečiai? Gal už mūsų nugaros stovinčios armijos ir ginkluotos pajėgos? Ne, ją atsikovojome tik savo pačių ryžto ir valios jėga - plikomis rankomis, patys. Galbūt padėjo mums palankiai tuo metu susiklosčiusi geopolitinė situacija. O galbūt - Dievas? Klausimų daug, o atsakymų – arba per mažai, arba jų nėra. Šįkart pašnekovas – karo istorikas Valdas Rakutis. Taip – konservatorius. O kodėl ne? Juk laisvoje šalyje visi turi teisę į laisvą žodį. Net jei turime kitą nuomonę – išklausykime argumentus žmogaus, kuris mano, kad geriau daryti ką nors – negu nedaryti nieko, idant paskui, netikėtai ir vėl atsidūrus kur nors toli lageryje, nereikėtų graužtis, kad tuomet, kai galėjome - padarėme per mažai. Ar galima buvo parinkti kitą vietą? Anot pašnekovo - galbūt. Be kita ko, jis neslepia - gyvenimas Kapčiamiestyje, atsiradus poligonui, pasikeis radikaliai. Tad siūlo gyventojams mokytis iš naujausias madas pasaulyje diktuojančio dabartinio JAV prezidento – tiesiog sudaryti “gerą dylą”. Belieka tik melstis, kad atėjus kitai valdžiai, tie aukso kalnai, kuriuos dabar galimai siūlys valdžia iškeldinamiems gyventojams, neišgaruotų kaip dūmas kartu su visais kitais pažadais. Deja, didelio pasitikėjimo valdžia žmonės neturi – ir dėl to kali ne jie, bet politikai.