Žygis po paslaptingą pelkės širdį - aukštapelkės plynę

Žygis po paslaptingą pelkės širdį - aukštapelkės plynę
Šiandien (vasario 3 d.) Nemuno deltos regioninis parkas kartu su Lietuvos gamtos fondu surengė žygį po vieną didžiausių ir įspūdingiausių pelkių Lietuvoje - Aukštumalos aukštapelkę.
Vasario 2 d. visas pasaulis mini Pasaulinę pelkių dieną. 1971 m. Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta Tarptautinės svarbos pelkių konvencija. Jos tikslas - gamtos apsauga, racionalus gamtos išteklių naudojimas. Pagal šią konvenciją saugomos šlapžemės, aukštapelkės, įmirkusios teritorijos bei įvairūs vandens telkiniai, kurie yra gyvybiškai reikšmingi visos planetos išlikimui.
Įspūdingo grožio Aukštumalos pelkė žymiausia pasaulyje, bet nežinoma dažnam lietuviui.
Aukštumala - pelkotyros lopšys. Aukštumalos aukštapelkė unikali keliais požiūriais. Pirmiausia, savo prigimtimi – tai deltinio tipo atvira aukštapelkė. Ji skiriasi nuo kitoje Lietuvos dalyje esančių aukštapelkių tuo, kad kitos pelkės vandeniu pasipildo tik iš kritulių, o deltinės kilmės aukštapelkės maitinasi dar ir potvynių vandeniu. Unikali ji ir tuo, kad ji laikoma pasaulio pelkėtyros mokslo lopšiu. Ją dar 1898–1900 m. visapusiškai ištyrė vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis. 1902 m. jis išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros mokslo knygą.

Šiandien (vasario 3 d.) Nemuno deltos regioninis parkas kartu su Lietuvos gamtos fondu surengė žygį po vieną didžiausių ir įspūdingiausių pelkių Lietuvoje - Aukštumalos aukštapelkę.
Vasario 2 d. visas pasaulis mini Pasaulinę pelkių dieną. 1971 m. Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta Tarptautinės svarbos pelkių konvencija. Jos tikslas - gamtos apsauga, racionalus gamtos išteklių naudojimas. Pagal šią konvenciją saugomos šlapžemės, aukštapelkės, įmirkusios teritorijos bei įvairūs vandens telkiniai, kurie yra gyvybiškai reikšmingi visos planetos išlikimui.
Įspūdingo grožio Aukštumalos pelkė žymiausia pasaulyje, bet nežinoma dažnam lietuviui.
Aukštumala - pelkotyros lopšys. Aukštumalos aukštapelkė unikali keliais požiūriais. Pirmiausia, savo prigimtimi – tai deltinio tipo atvira aukštapelkė. Ji skiriasi nuo kitoje Lietuvos dalyje esančių aukštapelkių tuo, kad kitos pelkės vandeniu pasipildo tik iš kritulių, o deltinės kilmės aukštapelkės maitinasi dar ir potvynių vandeniu. Unikali ji ir tuo, kad ji laikoma pasaulio pelkėtyros mokslo lopšiu. Ją dar 1898–1900 m. visapusiškai ištyrė vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis. 1902 m. jis išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros mokslo knygą.