Pastatai transformeriai. Biržų tvirtovė

Biržų tvirtovė – geriausiai atskleidžianti senųjų bastioninių įtvirtinimų istorinį vaizdą vieta Lietuvoje. Tai paradoksalu, nes tvirtovės funkciją ji atliko labai trumpai, tik kiek daugiau nei 100 metų, iki susprogdinimo 1704-aisais.

Pirmąją, tuo metu pažangiausią ir didžiausią, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje itališko tipo bastioninę tvirtovę su reprezentaciniais rūmais, bažnyčia, arsenalu ir maisto sandėliais, kareivinėmis, arklidėmis ir kitais ūkiniais pastatais pastatė XVI a. Biržus valdęs Kristupas Radvila Perkūnas.

Tvirtovės bastionai ir juos jungiančių sienų – kurtinų – šlaitai buvo apmūryti. Mūrinio kiauto iš lauko akmenų ir plytų aukštis prie vartų galėjo siekti 10–12 metrus, storis – net 2,5–3 metrai. Virš pylimų iškilęs mūras saugojo nuo kulkų įgulos kareivius. Rūmai ikonografijoje vaizduojami stačiakampio plano, trijų aukštų su trikampiu, šiaurės renesansui būdingu atiku (dekoratyvine sienele, pridengiančia stogą ir užbaigiančia fasadą). Dalis šių sienų išlikusios greta dabartinių rūmų ar po jais . Tiltą per gynybinį griovį saugojo dviejų aukštų vartų pastatas su šaudymo angomis. Ikonografijoje vaizduojami 8 kazematai, įkomponuoti bastionų kakleliuose.

Apaščios ir Agluonos upių santakoje 1575 m. pastatyta užtvanka ir taip užtvenktas tvirtovę iš dviejų pusių saugantis dirbtinis Širvėnos ežeras. Biržų miestas ir tvirtovė sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Visgi jau 1625 m. įtvirtinimus apgriovė švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Adolfo Gustavo. Kristupas II Radvila nusprendė atstatyti dar modernesnę, galinčią gintis nuo greitai tobulėjančios artilerijos tvirtovę, darbai pradėti 1637 m., vadovaujantis inžinieriaus ir karo architekto Georgo Pirko projektu, pagal Nyderlandų bastioninių įtvirtinimų pavyzdį – su tvirtovę juosiančiais aukštesniais žemių pylimais ir bastionais.

Vėliau fortifikacijų statybai vadovauti pakviestas regione garsus Radvilų giminei dirbęs karo inžinierius Adomas Freytagas. Anot architekto restauratoriaus Evaldo Purlio, naujų rūmų statyba pradėta pagal magistro Jano Ulricho projektą, kurį, jau pusiau įgyvendintą, dar koregavo ir architektas Teofilis Krell-Spinowskis. Šiuos užmojus vėl sutrikdė švedų antpuolis, tačiau neilgam. Radvilų giminės atstovai ir jų kviesti specialistai paeiliui taisė ir tobulino tvirtovės elementus, užbaigė renesanso ir ankstyvojo baroko stilių simetriškos kompozicijos rūmus su lyginiu arkų skaičiumi pagrindiniame fasade. Rūmai buvo ne tik įspūdingi puošniu interjeru, dekoruotu ir giminės herbais, pavyzdžiui, ant koklių, bet ir patogūs – jų pietvakarinėje dalyje visuose aukštuose buvo įrengti tualetai, keltuvo – veikiausiai skirto tiekti maistą – šachta.

XVII a. pabaigoje reprezentaciniai rūmai, fortifikaciniai įrenginiai ir dar 21 pastatas sudarė didelį gynybinį kompleksą ir buvo priskirti karališkųjų pilių kategorijai. Vis dėlto karine sėkme objektas nepasižymėjo – nepaisant įspūdingų savybių, XVIII a. pradžioje tvirtovė buvo užimta, o vėliau atsitraukiančių švedų susprogdinta, naudojant bent tris galingus užtaisus – sugriuvo dalis sienų, skliautų, perdangos, stogo konstrukcijų, galerija, į rūsį suvirto kitų aukštų krosnys. Kiti statiniai sudeginti. Taip tvirtovės karinė istorija nutrūko.

Kurį laiką jau buvusi tvirtovė keliavo iš rankų į rankas, buvo apleista, neišvengė ir lėto nykimo aplinkiniams gyventojams vis ardant statinius ir išsigabenant medžiagas naujų statybų reikmėms. Nuo 1811 m. ji priklausė Tiškevičių giminei, jos atstovas Eustachijus Tiškevičius tyrinėjo objekto istoriją, o Jonas Leonas Tiškevičius 1884 m. vykdė archeologinius kasinėjimus. Vis dėlto šie truko neilgai – atsiminimuose teigiama, jog Biržų gyventojai, bijodami, kad pilis visai nesugriūtų, pradėjo protestuoti, todėl tyrimus teko nutraukti.

1922 m. vadovaujantis Žemės reformos įstatymu tvirtovės teritorija perduota Biržų miesto valdybai, ja rūpinosi ir Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyrius. Tuo metu tvirtovės kiemas buvo tapęs romantišku parku su angliško stiliaus griuvėsiais ir aktyvaus poilsio zona – sporto aikštelėmis. Čia veikė netgi vasaros teatras, kurio scenos uždanga vaizdavo romantizuotą istorinę tvirtovės panoramą.

Pasakoja architektė paveldosaugininkė dr. Viltė Janušauskaitė.

Šaltiniai:
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondai.
Evaldas Purlys, Biržų pilies statinių architektūra ir jos raida, Acta Academiae Artium Vilnensis, 2020/97.
Roma Songailaitė, Biržų pilies istorija „Sėlos“ muziejaus ekspozicijoje, Lietuvos muziejai, 2004 Nr. 1, https://www.museums.lt/Zurnalas/2004%....
Roma Songailaitė, Biržų pilis: istoriografija ir archeologinių tyrimų apžvalga, Žiemgala, 2011/1.
Ingrida Veliutė, XVI-XVII a. fortifikacijos raidos atspindžiai Lietuvoje.

Kūrybinė komanda: Viltė Janušauskaitė, Martynas Stankevičius, Dalia Vyskupaitytė.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/pastatai-t..., https://www.bernardinai.lt/ciklas/pas...

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.