Širdy Lietuvos husaras. Dainą veda Antanas Bernatonis Antanui Bernatoniui 80. Kaunas 2017 12 16

Antanas Bernatonis (1937 12 14 – 2025 09 25)
Gimė Klaipėdoje. Nuo 1940 m. gyveno Plateliuose. Plateliuose baigė tuomet buvusią septynmetę mokyklą. Mokslus tęsė Salantuose. Palangoje baigė vidurinę mokyklą. Studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, įsigijo veterinarijos gydytojo specialybę. Trumpai dirbo Plungės rajone. 1964 m. įstojo į aspirantūrą, 1968 m. apsigynė daktaro disertaciją. Dirbo Lietuvos veterinarijos mokslinio tyrimo institute Kaišiadoryse. Nuo 1982 m. Lietuvos veterinarijos akademijoje dėstė studentams, suteiktas docento vardas.
1978 m. Kaišiadoryse įkūrė „Verpetos“ folkloro ansamblį, 1983 m. – Lietuvos veterinarijos akademijos folkloro ansamblį „Kupolė“. Graži draugystė Antaną Bernatonį siejo su folkloro ansambliu „Platelē“, ne vieną Platelių krašto šokį, žaidimą, dainą išmokė…
Dar viena Antano aistra buvo tapyba. Aliejumi tapytose mažo formato drobėse gamtos vaizdai, praeities kultūrinis kraštovaizdis – senos sodybos, koplytstulpiai ir kryžiai, bažnyčios… Nuo 2013 m. pradėjo tapyti ant Dzūkijoje surinktų langinių. „Išgelbėtos nuo ugnies, supuvimo, o nugrandžius nešvarumus atsiveria medienos faktūra, kuri sąlygoja piešinio siužetą ir kompoziciją. Esu kaip langinių gydytojas, gelbėtojas, o gelbėdamas nuo sunykimo pats užsikrėčiau langinių rinkimo ir tapymo aistra – esu kaip „ligonis““. Taip apie tapybą ant langinių sakė Antanas Bernatonis. Parodose dalyvavo nuo 1975 m., jo darbai eksponuoti Vilniuje, Rumšiškėse, Kaune, Vilkijoje, Mosėdyje, Merkinėje, Žagarėje, Kaišiadoryse, Ringailiuose, Žiežmariuose, Klaipėdoje, Plateliuose ir kt. Buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

„… Dar viena pramoga buvo sekmadieniai. Esant geram orui sekmadieniais jau nuo pat ryto visais keliais į miestelį traukdavo žmonės: ir pėsti, ir važiuoti arkliais ar dviračiais. Ypač daug sueidavo atlaidų metu: Šv. Petro ir Povilo (birželio 28 ir 29 d.), per Škaplierną (liepos 16 d.), per Žolinę (rugpjūčio 15 d.). Aikštėje prie bažnyčios palapines (bagamazus) susistatydavo prekiautojai rožančiais, maldaknygėmis, paveikslėliais, kitur – saldainių pardavėjai su savo pypkėmis, voveraitėmis, arkliukais ir kt. Kitur tiesiog vežimuose pardavinėdavo pyragą, riestainius, kitokius kepinius. Dar kitur pardavinėdavo „limonadą“, kurį čia pat ir gamindavo atsinešę vandens iš klebonijos šulinio. Buvo įdomu slankioti tarp tų prekeivių, stebėti, ką kas perka. Žmonių susirinkdavo labai daug. Būdavo didžiausias šurmulys. Prie to dar prisidėdavo būgnų dundėjimas. Būgnus (tympanus) mušdavo varpininkai Rušinskis arba Pargaliauskis, gyvenę špitolėje. Pradėdavo būgnai dundėti prieš valandą iki sumos. Duodavo ir mums pamušti tuos būgnus, bet tokių grožybių kaip Rušinskis niekas nesugebėdavo iš tų būgnų išmušti: ritmo pasikeitimai, pauzės, pritildymai, pagarsinimai, akcentai. Niekur daugiau tokių dalykų nesu girdėjęs. Rušinskis taip įsijausdavo į savo muziką, kad, atrodo, nieko aplink nematydavo, o lazdos, atrodė, pačios šokinėjo. Ypač, kai procesija eidavo apie bažnyčią: skambėjo varpai, tilindžiavo varpeliai, giedojo choras, grojo pučiamųjų orkestras ir dundėjo Rušinskio būgnai. Visas šis garsų mišinys, atrodė, kilo tiesiai į giedrą vasaros dangų, tiesiai Šv. Petrui ir Povilui, sėdintiems kažkur aukštai ant balto debesėlio krašto. Taip tuomet įsivaizdavau šių atlaidų prasmę…“