Vytauto Mačernio muziejuje Žemaičių Kalvarijoje. Vytautui Mačerniui – 100

Vytauto Mačernio muziejus Žemaičių Kalvarijoje 1987-aisiais įkurtas poeto Eugenijaus Matuzevičiaus iniciatyva. Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnazijos geografijos mokytojas metodininkas Bronius Kleinauskas yra 1982-aisiais susibūrusios ir poeto įamžinimu besirūpinusios (irgi E. Matuzevičiaus dėka) Vytauto Mačernio brolijos narys ir šio muziejaus gidas.

Per šimtmečius gimsta tik toks vienas kaip Vytautas Mačernis (1921–1944), pasakodamas apie šio muziejaus gyvavimą ištaria B. Kleinauskas. Ir apie V. Mačernio įspaustas pėdas Šarnelės (žemaičiai kirčiuoja Šárnelė) kaimo apylinkėse, po kurias poetas mėgo klajoti, braidyti po pelkes, gulinėti ant žolės žvelgdamas į debesis, sėdėti įsilipęs į susikaltą gandralizdį ir žiūrėti iš aukštai į plytinčias erdves. Kur V. Mačerniui gimė gražiausios nuo žemės atitrūkusios vizijos – jo eilėraščiai. Kur pataikius atsitiktinei artilerijos sviedinio skeveldrai jis žuvo, buvo arklio pargabentas į Jurkų sodybos kiemą ir kur kukliai ilsisi vienas savo mėgstamame Šarnelės kalnelyje.

Kraštotyrininko Konstantino Bružo (1912–2005) iniciatyva po Šarnelės kaimą, nebyliai primindamos apie V. Mačernio buvimą, čia išsibarsčiusios septynios jo akmeninės vizijos. Atvykusieji į kalvotąją Žemaičių Kalvariją, garsėjančią devyniolika Kryžiaus kelio koplyčių, čia gali užeiti į poeto V. Mačernio muziejų, kur nedideliame kambarėlyje stovi autentiški baldai, šeimos padovanoti iš poeto namų, sukaupta nuotraukų, atiduotų Žemaičių Kalvarijos gyventojų, mokytojų Juozo ir Eugenijos Neniškių, V. Mačernio brolijos narių, K. Bružo, taip pat Sedos gimnazijos buvusios direktorės Genoveitos Gricienės. 

Patys pirmieji V. Mačernio eilėraščiai apie tėviškę, pasakoja B. Kleinauskas, gimė jam besimokant Sedos progimnazijoje. Įdomu, kad lygiai du šimtai eilėraščių iš suskaičiuojamų 214-os parašyti Šarnelėje. Niekur kitur jis nerado tokios nuostabios vietos poezijai gimti kaip gimtąjį kaimą.

V. Mačernio poeziją šiandien galima skaityti ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, itališkai, rusiškai. B. Kleinausko manymu, būtų gražu ją išversti į visas kalbas – septynias, kurias V. Mačernis mokėjo (būdamas vos 23-ejų). 

„Man dar teko susitikti su žmonėmis, kurie buvo tarnavę Šarnelės kaime pas ūkininkus Mačernius. Su tokiu ponu Šleiniumi nuo Barstyčių. Tai jis sakydavo: kartais pasiutimas imdavo, kai matydavai: toks vyras – drūtas, ir dar ne vienas, atsiveždavo ir draugų, guli ant žolės sode ir į dangų žiūri, deklamuoja eilėraščius. Sako, mes galvodavom: nu a velnią jis ten ir mato. O lauke šienas džiūva – reikėdavo prikibti prie darbų, mažai pagalbininkų sulaukdavome. Paskui sako: bet vakare gimsta nuostabus eilėraštis. Tai toks Mačernio buvo pašaukimas – ne šieną pjauti, o rašyti eilėraščius“, – išgirstais poeto amžininkų prisiminimais dalijasi B. Kleinauskas.

Kūrybinė komanda: Jurgita Jačėnaitė, Kostas Kajėnas.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/vytauto-ma....