Rytoj buvo karas. „Azovstalio“ kovotojas Sergejus Judinas-Valteris

Pokalbis su „Azovstalio“ gynėju, „Azovo“ pulko kariu Sergejumi Judinu-Valteriu apie tai, ką teko išgyventi tais baisiais apsupties mėnesiais, kai visas pasaulis, sulaikęs kvapą, laukė Ukrainos, tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Rusijos derybų atomazgos dėl civilių gyventojų ir kovotojų išlaisvinimo.

„Mane sužeidė balandžio 23 d. „Azovstalio“ gamykloje. Skeveldros pataikė į šlaunį, krūtinę, galėjo sužeisti akį, bet apsaugojo specialūs akiniai. Dar viena skeveldra pataikė į laikrodį, sužeisdama ranką. Turėjome truputį betadino, o mūsų bunkeryje buvo ligoninė. Mano sužeidimas buvo laikomas lengvu, tad į ligoninę manęs nenuvežė, nes tai buvo nesaugu – pakeliui galėjo mane užmušti. Apšaudymai vyko kiekvieną minutę. Nebuvo jokių pietų pertraukų ar šaudymų pabaigos vakarui sutemus. Šaudė dvidešimt keturias valandas iš patrankų, laivų, tankų, lėktuvų, mus šaudė gradais (salvinės ugnies sistemos – red. pastaba). Ant mūsų metė viską, kas buvo likę dar nuo Sovietų Sąjungos laikų. Tai vyko ir Mariupolyje, nesidrovint civilių, mums pasitraukus į „Azovstalį“, apšaudymai išaugo keleriopai.

Man pasisekė, kad mūsų bunkeryje buvo gydytojas, jis suteikė man ir dar keturiems vyrams medicininę pagalbą. Mūsų žaizdos buvo tvarstomos kas kelios dienos. Jei jas būtų tvarstę kasdien, būtų pasibaigęs betadinas, kurio sudėtyje yra antibiotiko. Tą dieną, kai sudėjome ginklus, mano koja jau buvo apgijusi, galėjau vaikščioti“, – pasakoja S. Judinas.

Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Rasa Baškienė, Martynas Stankevičius.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/azovstalio....