Rytoj buvo karas. Išminuotojas Rimas Armaitis: ukrainiečiams būtina mūsų pagalba

„Ukrainiečiams būtina mūsų pagalba“, – sako buvęs Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ karys Rimas Armaitis, pravarde Diedas, gudų Konstantino Kalinausko pulko instruktorius, šiuo metu Ukrainos fronte dirbantis išminuotoju.

Jis apgailestauja, kad Lietuvos valdžia, padedanti Ukrainai, beveik neskiria dėmesio vadinamojo Lietuvių legiono kariams, kurie yra integrali Ukrainos karinių pajėgų dalis.

„Esame savanoriai kombatantai – tokių karių, atvykusių iš įvairių šalių, Ukrainoje kariauja daug. Mūsų statusas nustatytas tarptautinėmis konvencijomis. Mus remia tauta, o tos paramos labai reikia“, – sako išminuotojas.

R. Armaitis pasakoja apie savo darbą Ukrainos kare: „Kai vyksta kontrpuolimas, turime išvalyti kelius, takus, kad šturmo grupės galėtų šturmuoti, kad būtų galima greitai evakuoti sužeistuosius, pristatyti ginkluotę, privažiuoti su technika. Tai gali trukti dvi, tris, keturias savaites. Atlikę savo darbą, šturme beveik nedalyvaujame – padedame evakuacijos grupei arba tiesiog laukiame. O tas laukimas yra sunkiausia – matai greitąsias, vyksta šturmas, girdi kulkosvaidžius, artileriją, pabūklus ir nežinai rezultato, nežinai, kaip vyrams pasisekė, kiek jų sugrįš, o kiek negrįš...

Tačiau kiekviena komandiruotė į frontą yra kitokia. Antrą kartą žygdarbio Huliaj Polėje aš nepakartočiau. Vos išlipus iš mašinos prie manęs priėjo vienas iš karių, išėjusių bazinį rengimo kursą, ir sako: „Diedai, tu neįsivaizduoji, koks aš laimingas, tave pamatęs...“ Aš supratau, kokia tai bloga vieta. Mes dirbome tris savaites, nuolat vykstant apšaudymams. Vienas mūsų šūvis sulaukdavo nuo penkiasdešimties iki aštuoniasdešimties priešo atsakymų. Jei nepastebi dronų, į tave jie greitai atlėks. O tu nuolat dirbi pilkojoje zonoje, jei neapšaudo rusai, gali pakliūti į savųjų apšaudymą, nes kas nors gali būti neperspėtas, o visi bijo tų diversinių grupių. Galite įsivaizduoti, kad per tris savaites numeti trylika kilogramų svorio? Reikėjo net trijų mėnesių, kad atsigautų stuburas, nes kasdien septynias ar aštuonias valandas dirbi nenusiimdamas liemenės, šalmo, ginklų, dirbi stovėdamas ten, kur šaudo, kulkos švilpia virš galvos...

Keturių kaimų apylinkėse per mėnesį pašalinome pusantro tūkstančio prieštankinių minų. Mes neskaičiuodavome priešpėstinių minų, spąstų, užkardų. Buvo puiki proga studijuoti rusų minų laukų struktūrą: kaip jie deda minas, kodėl jas taip deda, kodėl vienur vienaip, o kitur kitaip, kodėl viskas taip sumaišyta. Antrą savaitę jau supratome, kur buvo jų pozicijos, o kur – ukrainiečių, ir viskas pradėjo aiškėti.“

Kūrybinė komanda: Rasa Baškienė, Kostas Kajėnas.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/ukrainoje-....