Iš asmeninio dienoraščio. 20… m. rugsėjo 27 d.

Pūkenis supančiotas rasotais voratinkliais, o tvora labiau panaši į austą juostą, tiek voratinklių čia daug. Ir visi taip žėri. Medžiai čiulba jau visiškai kitaip. Tiesą sakant, labiausiai jie krykštauja zylėmis ir dar kitais paukštukais, kurių nematau ir neatpažįstu. Kartais visas tas džiaugsmas persikelia į sunokusius žolynus ir saulėgrąžas. Vakar tikrinau - saulėgrąžos jau tuščios. Skanaus, mažieji pūkuotieji dinozaurai. Neslepiu, kad jas greičiausiai sėju tik jums. Katinai pasišiaušę, o rasa jų basoms kojelėms aiškiai per šalta. Sėdim pasišiaušę ant terasos kartu, aš geriu kavą, ir visi mes geriam saulės spindulius. Garsai atrodo skamba skaidriau, o žvaigždės naktį spingso ryškiau. Grįžulo ratai priparkuoti iš kart už mūsų automobilio. Ir žmonės jau fotografuoja pilnai pakilusį Orioną. Gervės nebešūkauja, žiogai irgi nebe… Kol lauke viskas rimsta ir skaidrėja - ekrane viskas tik greitėja ir tankėja. Keista, kad ruduo atrodo intensyviausio darbo etapas. Po to šventės, po to kažkoks slopulys, po to pavasaris, po to atostogos. Gal ir taip, nors vasaros naktimis man dirbasi ne ką prasčiau. Tiesą sakant - bet kurią naktį, žiemą sningant irgi labai gerai, ir pavasarį visiems ir viskam dainuojant - taip pat. Mano vidinė pelėda man labai pritaria, linkčioja ir vis stumteli mane link vakarinių valandų, kada ji stropiai mano darbą prižiūrės ir viena plunksna glostys man galvą. Ir viskas bus tobula. Net jeigu ekrane bus pilna klausimų, nesutarimų, nelaimių, prašymų, įdomių dalykų vagiančių dėmesį, baisių dalykų, kurių geriau būčiau net nemačius, vilties ženklų ir nevilties šmėklų. Viskas susidėlios į daugiamatę struktūrą, į spalvotą mandalą, ir iš lėto suksis pasaulio girnose - lygiai taip, kaip joms priklauso, nelabai priklausomai nuo to, ką aš apie tai galvoju. Nebent nutarčiau įšokti ir prasisukti jose porą ratų - bet ir tada labiausiai nukenčia išdidumas ir ambicijos, jei apsivynioju jomis. Žinant, kaip viskas veikia, visada pavyksta geriau. Ir šiame paveiksle nėra vadovaujančio vaidmens man. Taip, tau sakau, mano seniausioji baime. Man nereikia nieko kontroliuoti pasaulio girnose, kad būčiau saugi ir rami. Man reikia suprasti, kaip jos sukasi, priimti tai, ko reikia man, sąžiningai už tai atsiskaityti, ir nustoti rūpintis tuo, kas atrodo. Žinau, ant voratinklių tai neparašyta. Ar parašyta?